Trumpas būgninių stabdžių sistemos aprašymas. Veikimo principas. Teigiamos ir neigiamos savybės bei kita glausta informacija apie šio tipo stabdžių sistemas.

Pradžiai reiktų paminėti, jog stabdžiai automobilyje yra skirti tam, kad sulėtintų ar sustabdytų automobilį. Šiuolaikinius būgninius stabdžius 1902 metais suprojektavo Louis Renault. Būgninių stabdžių veikimo principas yra labai paprastas. Plieninio būgno vidinė sienelė yra ištekinta taip kad būtų lygi, būgno viduje yra dvi stabdžių kaladėlės (išgaubtos taip, kad priglaustos prie visinės būgno sienelės sudarytų kuo daugiau trinties turėdamos kuo didesnį sukibimo su būgnu paviršiaus plotą). Kol stabdžiai nenaudojami spirale jungianti tarpusavyje kaladėles glaudžia ją viena link kitos į centrą ir užtikrina, kad kaladėlės nenaudojant stabdžių neliestų būgno darbinio paviršiaus. Stabdant iš cilindro esančio tarp kaladėlių išstūminėjami stūmokliai kurie spaudžia kaladėles į priešingas puses ir glaudžia jas prie būgno darbinio paviršiaus, taip sudaroma trintis ir prasideda stabdymas. Nustojus stabdyti spiralė gražina kaladėles į pradinę neutralią padėtį. Mažiau įmantrūs būgniniai stabdžiai metais vėliau buvo panaudoti Maybach automobilyje. Pirmuosiuose būgninių stabdžių modeliuose stabdžių kaladėlės prie darbinio būgno paviršiaus būdavo prispaudžiamos tiesiogiai naudojant jėgą nuo stabdžių rankenos ar pedalo perduodamo per traukias ar trosus. Nuo 1930 metų buvo pradėtos naudoti hidraulinės sistemos kuriose jėga buvo perduodama tepalo pagalba jį suslegiant, savo ruoštu tepalas veikiamas spaudimo stumdavo stabdžių cilindrą kuris stumdavo stabdžių kaladėles ir jas prispausdavo prie darbinio stabdžių būgno paviršiaus, taip atsiradusi trintis stabdydavo būgną ir tuo pačiu ratą su kuriuo jis buvo sujungtas.

Iki 1950 metų sistemos buvo itin nepatikimos, nes jas reikėdavo labai prižiūrėti ir pastoviai reguliuoti kaladėlių padėtį. Bet 1950 metais atsirado sistemos kuriose buvo realizuotas savaiminis kaladėlių pozicijos sureguliavimas. Tai buvo sistemos su viduje būgno esančiomis kaladėlėmis, bet buvo ir tokių būgninių stabdžių sistemų kurių darbinis paviršius buvo išorėje ir stabdymas vykdavo pasitelkiant diržą kuris turėdavo itin didelę trintį. Toks diržas juosdavo būgną, o stabdymo metu būdavo įtempiamas ir taip prisispaudęs sudarydavo trintį nuo ko automobilis pradėdavo lėtėti. Tiesa toks stabdymo metodas buvo ir kitaip realizuotas, kai su tokiu diržu buvo stabdoma arba visa ašis arba kardanas. Taip pat panašiu principu dirba automatinių greičio dėžių stabdys.

Nors būgniniai stabdžiai ir buvo pakankamai efektyvūs, bet jie buvo nepatikimi ypač tais atvejais kai reikėdavo staigiai sustabdyti automobilį važiuojantį dideliu greičiu. Dėl savo konstrukcijos būgniniai stabdžiai, o tiksliau pats būgnas ir kaladėlės yra praktiškai neventiliuojamos. Esant stipriam stabdymui temperatūra būgno ir kaladėlių paviršiuose taip padidėja, kad būgnas būdamas plieninis pradeda plėstis, o tai sumažina stabdžių efektyvumą ir tuo pačiu atsiranda efektas kai stabdžių pedalas pats susispaudžia iki dugno, bet nuo to stabdymas nesikeičia, nes kaladėlės beveik nesiekia būgno darbinio paviršiaus. Tai gali sukelti avarinę situaciją, todėl nuo 1960-1970‘u metų priekiniai stabdžiai buvo pakeisti į saugesnius diskinius stabdžius beveik visuose automobiliuose.

Šiais laikais dar galima išvysti automobilių su būgniniais stabdžiais, bet jie dažniausiai būna tik ant galinės ašies, priekyje išvysime tik diskinius stabdžius.